Dear Textnovel Community: We are really sorry for the recent website problems! They are now fixed. The Textnovel Team is looking to find someone to take over Textnovel and host it going forward, hopefully with more active community involvement and management. Sale includes Textnovel trademark, over $60,000 worth of custom code, an easy to use admin tool and approximately 28,000 registered members (although many are not confirmed or active registrations). Revenue is dependent on active management. Will sell to highest bidder with minimum bid of $10,000. Please email support@textnovel.com if you are interested. Bids due by December 15, 2017 with closing on or before December 31, 2017.
11794
Views
Vote
Subscribe to this story
G
RSS Feed
1 Fans
3 Votes
Word Count (750)
In Progress
FANTASY

Recomend this story
Bookmark and Share
 
 
See Index
See Prologue
Chapters:  1 Next Last 
Chapter 1:- First
"Įvykiai žmogaus vaizduotę veikia taip, kaip ir laikas. Daug keliavusiam ir daug mačiusiam žmogui atrodo, kad pasaulyje jis gyvena labai seniai; juo tautos istorijoje daugiau didelių į vykių, juo gražiau ji įgauna senovės atspalvį.“
Ši per daug prasminga frazė skambėjo mano galvoje lyg aidas, kuris regis niekada nenutilo. Ši frazėtai ne tik du sakiniai iš knygos, parašytos prieš daugelį metų. Ji daug vertesnė negu ta knyga. Ji labiausiai atspindi šią akimirką, mano mintis.
Apsiverčiau ant nugaros ir įsispoksojau į sudūlėjusias olos sienas, an kurių matėsi neaiškūs piešinėliai, nupaišyti prieš šimtus metų. Man įsiskaudėjo nugarą nuo gulėjimo ant žemės. Tačiau juk teks priprasti, nuo šiol toks mano gyvenimas, kuris nėra vertas šio titulo. Gyvenimas – tai kai žmonės yra laimingi, turi namus, turi maisto ir vandens, šeimas... O tai kad aš esu vienui viena dykumoje, mano akys merkiasi prašydamos miego, tačiau negaliu užmigti, mirštu iš karščiio, alkio bei troškulio, tikrai nepavadinčiau gyvenimu. Tai prilygsta būti uždarytai sarkofage, o ne tūnoti čia belaukiant aušros. To tikrai nepavadinčiau geru gyvenimu.
Nebeiškentusi atsistojau, atrodė kad visą kūną bado milijonai mažų adatėlių. Tikrai ne pats geriausias miegojimo būdas. Šiąnakt tikrai nebeužmigsiu. Na ir gerai. Galiu keliauti toliau, taip bus geriausia. Nors ir keliauti tokiu metu, nėra pati geriausia išeitis. Tačiau kai išauš, temperatūra dar labiau pakils, taip sudarydama nepalankias salygas keliauti. Keliauti geriausia naktį, tačiau juk tada gali užpulti visokie gyviai, bet man nesbarbu. Moku apsisaugoti.
Iš megzto krepšio išsitraukiau medines šukas ir jomis perbraukiau per medžio rudumo plaukus. Bus gerai. Iš to paties krepšio išsitraukiau gertuvę ir gurkštelėjau kelis gurkšnius vandens. Iš kart pasijutau daug geriau, nors vandens ir nebuvo labai daug. Atsidusau ir įgrūdusi daiktus į krepšį, pagaliau išpėdinau iš olos. Išėjusi iš kart pajutau nostalgiją. Man buvo gaila palikti „naujuosius namus“. Bet juk toks gyvenimas, privalome judėti toliau.
Į mano veidą plūstelėjo menkas vėjelis. Kuo plačiau nusišypsojau mėnuliui, kuris sau linksmai švietė, nors jau greitai vietą jam teks užleisti negailestingajai saulei, kuri vėl „pamalonins“ mus savo spinduliais. Visada žavėjausi naktimi, ne vien dėl to kad puikiai matau tamsoje, o dėl mėnulio ir to nakties paslaptingumo.
Prieš mano akis atsivėrė nuostabus dykumos vaizdas, kuris užgniaužė man kvapą. Toli horizonte mačiau didelį kalnų slėnį, bet puikiai žinojau kad čia ne šiaip slėnis. Jame yra didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena Egipto Dievai. Žinau kad tai beprotiška, tačiau tai tiesa. Dievai vis dar gyvena žemėje, jie stebi žmones ir juos globoja....
Mano tikslas yra Karalių slėnis. Turiu svarbių reikalų ten, privalau stoti akis į akį su Dievais. Galbūt jie jau žino kad ateisiu, to negaliu tiksliai pasakyti. Galbūt jie ir dabar stebi mane, o galbūt paprasčiausiai užsiima savo dieviškais reikalais, kurie nėra prieinami žmogaus akiai.
Kažkur prieš savaitę palikau savo tikrus namus ir išvykau į šią sudėtingą kelionę. Teta Chadė labai liūdėjo kai išvykau, o pusbrolis Denas dar labiau. Juk jam nebebus su kuo lenktyniauti žirgais, nors visada laimiu aš. Tikrai pasiilgsiu to. Bet juk privalau grįžti pas juos. Prižadėjau kad grįšiu, o pažadų laužyti nevalia. Negaliu pralaimėti, nesu silpna. Visada buvau stipri, neveltui mane pavadino Deivės Izidės vardu, bent jau taip sako Chadė. Tikiu kad ji prieš miegą vis prašo Dievų kad apsaugotų mane nuo negandų. Vis tiek mano ateitis jau suplanuota, tačiau negaliu nusakyti jos pabaigos, viskas atsiskleis su laiku. Tačiau tra du pabaigos variantai: arba pakliūsiu į smėlio audrą, arba mane užpuls kokie nors gyviai arba aš laimingai pasieksiu Karalių slėnį. O toliau, nežinau kas bus. Nors stoti prieš Dievus yra beprotiška, tačiau pamėginti verta.
Turiu tikslą ir jį pasieksiu kad ir kiek tai kainuotų, nesvarbu kad ir ką turėsiu padaryti. Aš tikrai nepasiduosiu. Juk esu kilusi iš Dievų. Esu vieno Dievo palikuonė. Bet vis tiek tikiuosi kad manęs dėl to pasigailės. Vis tiek mano tikslas yra kerštas ir susitikimas su savo tėvu. Noriu jį geriau pažinti, iš vis jį pamatyti gyvai.
Giliai įkvėpiau ir pradėjau žingsniuoti. Žingsniavau į ateitį, ėjau pasitikti savo blankaus ir migloto likimo....


Chapters:  1 Next Last 
Home    About Us    Blog    Contact Us    FAQs    Forum    How To    News    Links   Partners   Sitemap    Support Us    Terms of Use    Testimonials    What is Textnovel?